Karjerui NE! Mes kovojame Apie karjerą Margionys Kontaktai Balsai
8101
9

 

Tautosaka - kultūrinės informacijos visuma, apimanti pasakas ir pasakojimus, legendas, padavimus, žodinę istoriją, patarles, pokštus,anekdotus, tikėjimus, papročius, mįsles ir pan., o taip pat ir veikla, kurios dėka ši informacija perduodama, būdinga tam tikrai etninei ar socialinei grupei.

 

MARGIONIŲ  kaimo žmonių pasakojimai užrašyti 1992- 2006 m., užrašė O. Drobelienė. Kia kurių pasakotojų jau nebėra... Taigi, šie žodžiai tai gyva istorija.

 

 

 

DZIEDAS

 

Dziedais par mum vadė senelius, prosenelius. Vadė dziedu jir tų laikymų, kur balanų spraudė pasišviesc ilgais rudens ar žiemos vakarais ar kap sutemus ajo kamaron, svirnan. O kol tep vadė? Ogi dziedulį, katris jau jokio darbo daryc negali, katro rankelės jir kojelės jau pailsį, sodė krėslalin, kamšė paduškaitėm jir davė rankose balanų laikiklį. Dziedulis dzirbo apšvietėju - laikė, kap kadu jau jir drabancu rankeli, balanėlį, ale buvo laimingas, ba visiem raikalingas. Be dziedulio šviesos nebūt. Jagu buvo keli dziedai namopi, tai dzieduliai dar jir apskumscuodavo, katram balanukį laikyc. Nelengva būdavo dzieduliui, dar raikėdavo ugnelį uždegc, ilgai skiltuvu per citnagėlį brūžyc, ugnelės kibirkštėlį, an beržo pincies nukritusių inpūsc, smalėko gabalėliu an balanos pernešc, o apdegusių balanėlį vis nupjauc... Dziedulis jir nosiukį insipaišindavo, insjuodzindavo, ale laimingas būdavo - darbų dzirbo jir pasakoc gaudavo. Visi klausė dziedo porinimų, baikų, ščyrų praudų, gyvenimo išmincies sėmės.

 

Paskum dziedulį atlaido iž paraigų. Rados žibalo - ėmė degyc žibalines, nor par mum dar degino jir lajines žiburkas. Skobė burokų, dėjo vidun susuktų lino knatų, pylė lajaus. Dūmino tai gūdzai, ale švietė godniai. O jau kap toj Iljičiaus lampelė rados, prismenu, nat akys sopėj, kol pripratom.

 

MARGIONIŲ KAIMO SKERDŽIUS DŽENELIS

 

Dženelio - gal kokis jo dziedas buvo Amerikėn? - pirkia buvo, kur dartės Pleskio svirnelis. Pirkia suiro jir dukra su žmonu išaij in Marcinkonis, pas tėvus. Dženelis nenorėj niekur išaic iž sodzaus jir liko. Bakanauskų galo žmonės iž pirties sukirto jam namelį jir pastatė an Kostelio žamės, prosta kiemo pakrašty, ba jis norėj gyvec vienas. Kaimas - kas lantų, dzvi, kas kų - subudavoj jam tokių drabnukį pirkutį. Dzirbo visi, kas kadu galėj. O jau vėliau jis kaimui atadzirbo karvelas po miškus ganydamas. Užmokesčio neėmė, cik už maistų. Vėliau kaimas nutarė jir mokėc po dešimc rublių už galvijų mėnasiui, duoc kašikų bulbių, burokų, kopūstų. Kas sąžiningas - davė, mokėj pinigėlius, o kas ne - tai jir nieko. Neieškoj žmogus. Moteros nešė, kas sriubos lėkštį, kas pieno ar sūralio kampelį, duonukės lustelį. Kas iškūrydavo pircį - vedės jir dziedulį. Išprausdavo, aprangdavo. Kap jam nešalta buvo, aš nežinau - vaikscoj žiemų vasarų guminiais čebatais. Mėgdavo jir išgerc, jagu kas pasiūlydavo, ale nikdi nesėsdavo prieg stalo, neužkųsdavo. Cik išmesdavo burnelį jir burbėdamas „nu, bratca" išaidavo pro duris. Gyvulėlius labai mylėj. Gero, ramaus būdo buvo, necingėjo su vaikais, visokių zabovų gananc vaikeliam primislydavo. Numirė, kaimas jir pakavojo. Tep kap visus. Lanko kaimas kapelį. Kas žvakelį uždega, gėlukį pasodo. Jau kadu Dženelio nėr - o pirkutė, kaimo stacyta, stovi.

 

GERŲ UŽEIVIŲ NEBŪNA

 

Kiek užeivių pergyventa! Vokiecų tep kap neragėjom. Tvarkų mėgo jir mumi spaudė. Taikėmės, viso ko paisėm. Dar ėmė vyrus linijos saugoc. Žydus šaudė, tokis blogumas. Nemaišė mumi žydai. Lenkų laikais jir Musteikon dzvi šaimos gyveno. Prakiavo tį visokiom smulkmenom - adatų aidavom, degtukų, cukro, druskos. Važuodavo per sodzų su arkliais, o mes priajį jir apsrūpindavom. Užjautė, kad ruskiai arcinas, tai cykiai suskrovė visa kų jir dzingo.

 

Rusai atajo biedni, utėlėci, jir vis cik „tovarišč". Atajo ilgam, kap pacys mislino, jir vis „drūžycis" norėj. Šnapsų mylėj. Visa kų juoj, naminuki, jir išsipirkdavom.

 

Lenkai bjauroki buvo. Atajo ponavoc. Ponavoc norėj mūs kraštan. Kų tu ca priponavosi, biednan kraštan, iž biednų žmonelių procės... Šydinomės iž lenkų, kap negirdzėj.

 

Nė viena valdza mumi nieko nepridėj, cik atimdzinėj. Ale blogiausiu užeiviu lenkus skaitėm. Labai jau dusino viskų, kas lietuviška...

 

Vilkas - kytra žvėris

 

Netoli Pagarendos dzviesa kurcinio ašarukes varvinom. Mėnesiena, žvaigždelės žiba, šalcis spirgina virš dzvidešimc gal. Paimam po burnukį, tai jir nieko. Apšylam. Ėmiau jir užklausiau: „Ar girdėjai, kap vilkas staugia?" „Ne", - sako. Nu, mislinu, raikia laisc paklausyc. Išlipau iž klonelės an kalnėlio jir užstaugiau. Atsliepė, ale tolokai. Nu kų, vėl nuslaidom klonukėn jir toliau sau būnam pas ugnį. Kadgi gal nė penkios minutės neperėj, ėmė arklys prunkšč, piestu stocis. Jau, sakau, būsma prisišaukį. Vilkas kytra žvėris - ugnė, klonė, žmogus ne vienas, jir neslaido klonėn. Kai arklys apsramino - kopam. Sniego ovaš. Žūrau in sliedus, kadgi nat du vilkynai mano prisišaukta.  Škada, šautuvo neturėjau. Ne tuoj raikalu miškan ajom. Gal dzvidešimc vilkų per savo amželį nušoviau, jir visadu kap pirmųroz. Lapė, šernas, stirna - paprasta žvėris, o vilkas - vilkas kitap. Šurpulukai cik perbėga, jir jau tadu šauni. Kiekvienais metais aidavau vilkės guolio ieškoc. Vilkė guolio paci neruošia. Visadu vilkas, joj cik ataina, pažūro jir jagu necinka - aina šalin. Keturis vilkynus veda. Daugiau galėc neužaugina, o gal man nestaikė rasc. Vilkas visadu ramios vietos jieško. Kytra žvėris vilkas, oi, kytra.

 

SKEPETAITĖ UŽ TELYČIŲ

 

Augo mūs šaimon sapcyni bernaicai. Aš gimiau aštunta. Labai jau tėvulis mani mylėj. Va, jo dovanotų skepetų kap atmincį išsaugojau.

 

Buvau gal trylikos metelių, kap tėvulis prieg vežimo prisrišo telyčių jir išvažau Merkinės turgun parduoc. Pargrįžo jir parvežė man pabričnų skepetų. Raudonų, tep kap vyšninį. Ratokai, tep kap mezginys nuaustų, minkštutį, cikros vilnelės. Oi, kokia merga jautiaus juoj susisupus! Tep labai įsivaizdzinau. Visos sodzaus mergos pavydėj. Niekas kitos tokios neturėj. Dzaugiaus nesusvietnai. Cik an atlaido bažnyčėlėn ryšėjau. Paskum lankstiau jir vėl kuparan dėjau. Gailiais iž balos parsnešus apdėdavau, kad cik kandai nesuėst.

 

Cik pamislyk - telyčių už skepetų tėvulis lenkam atdavė. Va, kap tėvulis mani vienintelį mylėj. Nežinau, kų jam motulė sakė, ale brolaliai, kol gyvi buvo, atminė. Girdzi, nė vienam iž sapcynių tokios meilės tėvas nerodė. Kožnas tėvas laukia sūnaus, dzidzuojas - bus giminės pratęsėjas, pavardė išliks, ale myli geriau dukteris.

 

Išlaikiau skepetų virš šašusdešimc metų. Nuog kandų neatpilniavojau - sukramtė, ale turu.

 

KAP DŽIERKOCŲ VARINĖJO

 

Džierkocų varinėjo, ale ne už mūs pometies, dziedai pasakojo. Tep iž jauniklių (piemenų, naujokų) čiūdinos. Sako, yr tokis paukštis džierkocus. Raikia kepures sudėc, kožnas savo. Nuveic toliau jir varyc, o jau tas paukštis išsigundįs slėpsis po kepuri. Vierino kici. O kap visi aina toliau, katris ima jir mėšlo padeda po kepuri, ant jir pakakoja. Tadu visi pliauškina rankom, garsiai šaukia. Pargrįžį pas kepures trina, kožnas savo kepurį, girdzi, jau bus atavįs, po kepuri palindįs. Trina visi, kad jau nepabėgt. Niekas gi nežino, po kieno kepuri negerumas. Paskum an ko pyksi - pats kepurį ištrynei. Vieniem juokas, kiciem ašaros. Žaurūs juokai, ale kų tu, seniam viskas pavelyta. Cagi kap koks krikštas in piemenis. Kitąmet kitam jaunikliui ašaros, o jir namo dar savo atsiimsi. Kepurė gi jir toj buvo nepigus daiktas.

 

KAP GYVENA CIEJ KUR NIEKO NETURI

 

Gyveno bernas su mergu. Biedni abu buvo, kap bažnyčios pelės. Visi ėmė atkalbinėc, kų, girdzi, biedni susižanyji darysta. Anei pirkios, anei žamės, cik žiponas pas bernų, undarokas pas mergų.

 

Nepaklausė, padavė an užsakų. Va jau jir šliūbas. Pakriko visi. Atajo nakcis. Pasciesė abu pamiškėn undarokaicį, užsiklojo žiponuku. Guli apskabinį, žūro in žvaigždelas, o merga jir sakys atsdūsėjus:

 

Dzieve, kap mes gerai gyvenam... Ale kap gyvena ciej, kur nieko neturi?

 

KAS KIRMĖLĖS PILVAN

 

Valgėm cik žalių grybų. Grybu vadėm baravykus. Nerinkom tep kap dar - visus padret. Cik grybus, lepeškas, zelionkas jir varnėkus. Prauda, dar šmarškus, ale juos cik pardavimui. Nestaikė matyc, kad kas valgyt. Dar jir dar aš neragavau, o va, jau amžių baigiu.

 

Jau aš jir nubalbatavau. Žalias grybas - tas, kur jau apaca žalia. Peraugįs. Jų nesupirkdzinėj. Jir dar už juos menkai moka. Neužsimoka ataduoc dovanai. Taigi, grybas dzidelys, neratai jir kirmėlukių pilnas. Ale kap inkiši pecun iškūrytan dzauc, užkaista jir išpuola. Kap kadu jir ne visos kirmėlukės paspėja pabėgc iž grybo, kur kokia jir liekci. Nejami gi iž miško jau tokio, kad nesuimtai. Baisu su kirmeluki puodan dėc? Gerai, tai kų ta kirmėlė valgo? - grybų. Tai kas jos pilvan? - grybas. Tai anoks ca stroks?

 

VEILOKAI DUKOPKĖN

 

Grįžo vyras iž miško. Pavalgė jir nuvejo perpietės prigulc. Šlapius vyro veilokus gera žmona dukopkėn indėjo. Ėmė tvarkycis, taisyc gyvulukam ėdesį. Pašėrė jir puolės pečių kurc, večerai laikas paraina. Sukas po pirkių, kadgi kokis tai svylancų plaukų kvapas paajo. Griebės už galvos - gi veilokai dukopkėn svyla! Akurat. Ištraukė jau apanglėjusius. Tai gaus dabar nuog savo žmogaus pylos! Kų jis apie mani pamislys - žopla, ne kitap. Lakia tekina pas motulį klausc patarimo, pacinka susiedkų, toj jir paprocino. Nusdzaugė jaunamartė jir atgalio namo, kol vyras neprabudo.

 

Inlėkė pirkion - už škurlio, viedro, šapeco nustvėrė, undarokų pasraitoj kuo aukscausiai jir cik sukas aplink laškelį, kur vyras miegci. Jir tep, jir šitep vis vuodegų pakraipydama. Prabudo vyras. Žūro jir akimi

nevierina - kokia stropi, daili jo žmonelė. Cik capc jir jau vercas laškelėn. Žmona cik kvatoja, cik rankelėm kaklų apsvijo - jau jir viskas gerai klojas.

 

- Oi, palaisk, veilokai dukopkėn sudegs!

 

- Tuščia jų, tų veilokų, - sako vyras jir cik dar karscau jama žmonelį glamonėc.

 

Ot, kap buvo.

 

VAIKELIAI IŽ BOBOS DARŽO

 

Kap rasdavos mažukas namie, momulė ar tėvulis, kap kadu dziedas ar boba sakė: „bobulė parnešė iž Bobos daržo." O man, kap jau pasūgėjus paklausiau, „kap, mamut, vaikeliai randas", tep paaiškino: nuveina, girdzi, bobulė pas šulnėlį jir laukia, kol nuteka vandenai, atsdaro nežinia kadu paslapcingos duralės, katrų iž kranto neragėc, jir išplaukia lėlukas. Jį raikia cik susgauc, numazgoc, suvynioc jir parnešč namopi, kur mažuko laukia jir jį mylės, augys.

 

Tadu cikėjau: Bobos daržas kaltas, kad mūs pirkion vis po mažukų randas.

 

Vison Lietuvon vaikelius nešė busilas, rasdavo kopūstuosa, o mūs sodzun boba iž savo daržo nešė. Yra mūs kaiman tokia vieta Bobos daržas. Jir kap mes vienu ypu jau pasūgėjom jir galėjom lakstyc, neraikėjo brolukų ar sesučių supc, vienon pirkion vėl rados mažukas, nutarėm tų šulnėlį Bobos daržan užkišč, kad bobulė vaikų neberast. Griebėm lotų jir grūdom tan šalcinėlin, ale vanduoj kėlė jir nieko nesugavį nutarėm atricinc iž Kalnuočių akmenį. Visųdzien sukaicį ricinom dzidziulį akmenį iki upelės. Pūkšč jir inricinom. Vakarop grįžom namo laimingi: duralės užstumtos, neišplauks mažukas, nebus mumi klapato. Jir prauda, tuomčės kaiman buvo ramu. O paskum pasūgėjom jir supratom pacys, iž kur vaikeliai randas.

 

GUDO ŠALIN AUGA PADUŠKAITĖS

 

Mą motulė porino, kad pavasarį Gudo šalin rinko kūlynų pūkus jir kimšo paduškaites. Ca per visus karus ar kitokius negerumus, kap sunku buvo, o šaimos gi dzidelės - vaikeliai, nežūrint karo ar kokios kitos nesčastjos, svietan prašės. Girdėjau, kad jir partizanai tep darė. Dar anys šituos pūkelius jir naudojo, kap žaizdas raikėjo aprišč. Kas gi tadu kokios vatos ar marlės turėj? Žaizdotas kojalas apraišiodavo jir pas gelžkelukų dzirbancys, nugi palei tų Prancūzkelį. Juoj gi medžus važojo. Taigi, taikės visokių negerovių; kų prispaudė, nuspaudė, pritrynė. Zuikio tauko, minkšto pūko, apriši jir rycinėn paskeli - sopė apmažėjus, o kap kadu jir apgijus.

 

Mes, vaikai, tai pešėm kūlynų galvukes dar neapsipūkavusias, anksci pavasarį jir grūdom gerklalėn. Taigi tuos baltus galalius ištįsį iž krūmėlio apkramcydavom. Gardu buvo, biskį tep kap saldu. Prosta burnelėn cirpo. Tep jir sakydavom: ainam balon kūlynauc. Visa kų valgėm - gėlalas, pumpurėlius, šaknelas. Kiškio bulvelas iž pieskelės miškėlin palei raistų kapstėm. Kiškio duoneli vadėm šlapion vieton augancį žolynukų bordavais lapeliais. Augalėlio neskynėm, cik lapelukus iž žiedo tųsėm jir burnukėn. Palei Katrų ievų vuogutes rinkom, nat namo nešėmės. Kap žvirblukai ievų aptūpdavom. Ca ne toj, kur palei kožnų upelį yr. Ca kita - jos vuogaitės negailaus skonio, ovaš saldesnės. Liepų cukerkaites pavasarį, dar nepraplyšusias smarkiai, valgėm.

 

Gelažies pučkelių prisrinkc kantrybės raikėj. Dzie, gelažukės surūdzijusios skonis burnelėn pasklisdavo. Ne visiem toj samanukė gardzi buvo, ale valgėm, kap kadu jir bobulė ar motulė liepdavo. Nat jir apibardavo: ,,Išbalįs kap meškašūdzis, o negali prisiskyc rūdzinių pučkelių."

 

Kas pamokino, navet nežinau. Gal vieni vaikai iž kitų mokėmės, kas valia, o ko nevalna burnelėn grūsc. Viskuoj gamta pasrūpinus, cik jau ar mokam susišnekėc?

 

GUDO ŠALALĖ

 

Zubrovkų rinkom visi. Namo nešėm. Dzovėm. Maišėm šienan, nor tep jos karvės jir neėda. Ale kai vos truputukų suvalgo, pieno daugiau duoda, sviestas esti geltonesnis.

 

Naminukį užpildavom, dėl kvapo jir spalvos. Trupinom žolalių arboton. Cik nesaka padaugyc, ba negersi. Ovaš kvepėj, kap dikolonas. Kimšom jir sienikan. Atsguli jir kvepia. Nat žiemų. Vos lovon paskrucini, kvepėjimas kap pievon. Užmerki akelas jir, ragis, pievelėn gulėtai.

 

Dar sako Čepkelių raistas. Mes tep nevadėm. Sakėm - Gudo šalis, bala ar balalė, raistas ar pelkaitė. Krantėlius - Grandais, Grandėliais vadzinom. Daugel pamačlyvų žolynukų prisrinkdavom. Kol nuveini, paraini, tai jir pakeliui visa ko randzi. Žinojom jir dasižinojom vieni per kitus. Rodos, jir dar uodzu tų Gudo šalalės rūgštokų kvapų. Gaivių vėsų po kojaitėm jaucu. Jau daugel metų nebuvau, o užrištom akelėm tropelį rastau...

 

LAIDOKAS PETRAS

 

Draugavomės mudu su Pertruku nuog mažumės. Pasiūgėjau. Merga jau. Ėmiau in kavalierius dairycis. Per Verbas šventoriun kas tai kad grybštelėj per blauzdelas, cik nutvilkė, kap vugneli. Buvau nusgrįžus. Jau norėjau kų negražaus pasakyc. Susturėjau, šventon vieton neseka. Paais girdas, sakys - šardzinga merga. Atsisuku, žūrau, kadgi Petras jau jir nieko bernas. Tokis kandziravotas, gero stoto, moka mandriau pasrėdzyc. Žūrau jir akių atplėšč negaliu. Ainanc namo iž bažnyčėlės susėdom perkųsc pamiškėn. Susdėjom, kas kų turėjo. Šposai, dainos. Smagumas, gi jauni, veseli. Tep sustaikė, kad likom cik mudu du. Petras jir sakys:

 

- Ar aisi už manį? Cik tark žodelį jir ainu tėvo atsklausc.

 

Pasmetiau. Cik nusjuokiau jir tuomkart jaunimas aplink suerzeliau.

 

An rytojaus parejo tėvas jir ėmė poryc:

 

- Tu cik pamislyk. Kapoju žabus. Ataina Petras.

 

Aš cik nukaitau, nu, mislinu, dar tai bus... Ale cyliu jir toliau kaistu galvų nulaidus.

 

- Kūrenu smulkesnes šakelas laužų suskūrįs. Ugnė dega, o Petras susisuka sukcinukį jir užsidega degtuku iž kišaniaus. Laužas gi kūrinas, o jis degtukų gadzina! Degtukai gi pinigus kainuoja. Laidokas.

 

Nelaido manį už Petro aic. Tuomkart raudojau, o paskum pamiršau. Petras kitan kaiman užkuriom išaij. Kiek vėliau dasgirdau - laidokas. Nemokėj gyvec. Tėvo įžvalga apsaugojo mani nuo laidoko. Mano žmogus buvo geras. Viskas namo, ne iž namų.