Kaimas turi savo kapinaites, kuriose išlikusį senoji tradicija – Vėlinių laužai. Per Vėlines kapinaitėse, prie drevėtos pušies, dega laužai. Apeigos Margionių kapinėse trunka aštuonias dienas – oktavą. Prie laužo meldžiamasi, aptariami kaimo reikalai, prisimenami anksčiau kaime gyvenę žmonės, giedamos giesmės iš senovinių kantičkų. Tvarkomi ir tie kapai, kurių niekas nebelanko.
Margionyse veikia 1990 m. atkurtas Margionių kaimo klojimo teatras. Teatras įkurtas 1920 metais. Jo istorija mena tarpukario laikus. Pirmas spektaklis – A. Vilkutaičio-Keturakio komedija „Amerika pirtyje", kurią pastatė pradžios mokyklos mokytojas Teofilis Sukackas. Vėliau, karo metu, kaimo spektaklius režisavo J. Gaidys, parašęs Margionių kaimo himną, „Dainą apie Skroblų", pjeses „Ašarų pakalnėje" ir „Siratų ašaras". Šiam mirus, teatro veikla buvo nutrūkusi. Teatras atgimė tik artėjant jo 75 m. jubiliejui. Margionių klojimo teatro dainininkės iki šiol dainuoja J. Gaidžio sukurtas ir iš tėvų ir senelių išmoktas dainas. Kaime nėra šeimos, kurioje nebuvo nevaidinusių kaimo teatro vaidinimuose. Gyvoji tradicija tęsiasi.
Namai margioniškiams – šventa vieta, čia praeina visas gyvenamas, auginami vaikai, čia žmogus jaučiasi saugus. Namų aplinka gerai pažįstama, jungianti kelių kartų gyvenimus, drauge ir labai paslaptinga. „Ca mūs krūmo namai", „mano tėviškė už kalnėlio", „va jau ragėc mūs krūmo stogai", „visadu gerai pailsiu cik pas mocinėlį, po savu stogu", „šitan daiktan gimiau jir augau", „gavau mergaitį iž dorų namų" – dar ir dabar galima išgirsti šilinių kaimuose.